Debesys virš šių metų Dubajaus kino festivalio pradėjo kauptis prieš pat startą. Tiek pažodžiui, tiek perkeltine prasme. Ir dažniausiai visiškai dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Kieme vis dar karaliauja krizė, kuri paveikė emyrato perkamąją galią pritraukiant „žvaigždes“ prie raudonojo kilimo, net prieš atidarant filmų forumą, didžiausia valstybinė kontroliuojančioji bendrovė „Dubai World“ neįvykdė įsipareigojimų.
Pinigai vėl vyravo virš meno, o „Dubai World“ keletą dienų iš eilės buvo pagrindinė Emyratų naujienų tema. Jį pakeitė rekordinės liūtys. Todėl šį kartą Dubajaus tarptautinis kino festivalis (DIFF) praėjo tarsi fone, pasaulyje vykstančių įvykių fone. Gal todėl DIFF 2009 trūko tiek linksmų nuotraukų, kurios galėjo sukelti juoką, o ne ašaras. Galbūt tai yra vienintelis šeštojo DIFF numerio leidimo trūkumas.
Pradėkime nuo pabaigos, būtent nuo pagrindinės išvados ir įspūdžio. Kadangi DIFF nesubrendo, užkopti į kino vakarėlio viršūnę, jam vis tiek nelabai pavyksta. Tai ir toliau yra regioninis festivalis, visiškai patvirtinantis paraišką gauti didžiausio regiono kino forumo statusą. Nepaisant konkurentų atsiradimo - Persijos įlankos kino festivalis Dubajuje (!), „Tribeca“ kino forumas Katare, Dohoje ir Artimųjų Rytų tarptautinis kino festivalis Abu Dabyje, DIFF yra prie vairo.
Bet būtent šiais dviem aspektais slypi jos pranašumai, ypač žiūrovui. Kultūros maratonas, kurį sukuria DIFF filmai, yra daug vertas. DIFF, kaip ir pats Dubajus, yra kosmopolitas ir kultūros kolekcionierius. Vien tam, kad kasmet galėtume žiūrėti filmus iš dešimčių šalių, verta praleisti po dalį kiekvienos festivalio savaitės dienos ir keletą valandų iš eilės neišlipti iš kino kėdžių.
DIFF, kaip stiliaus ir stiliaus mados tendencija, šiame regione veikia nepriekaištingai. Tarptautinėje arenoje, esančioje kažkur tarp Holivudo ir Bolivudo. Ir, kaip įprasta šioje pasaulio dalyje, jis pagerbia vietos talentus. Pirmasis vietos vaidybinis filmas „Gyvenimo miestas“ iš praėjusių metų DIFF triumfo, režisierius iš Dubajaus Ali F. Mostafa, kurio premjera visame pasaulyje įvyko per DIFF 2009 m., Paskelbė didžiausio Artimųjų Rytų kino forumo šeštąjį numerį, Dubajaus tarptautinis kino festivalis (DIFF) atidarytas gruodžio 9 d., Demonstruojant Robo Maršalo / Devynių muzikinę melodramą Robo Maršalo. Dešimtos garsenybės iš Holivudo, arabų šalių ir Bolivudo, tarp jų net Jordanijos karalienė Dowager Nur, vaikščiojo raudonu kilimu, tradiciškai vedamos į „Madinat“ arenos šventę Madinat Jumeirah komplekse.
Arabų ir Indijos „žvaigždės“ minioje sukėlė gana aiškinamą JAE gyventojų etninę sudėtį. Holivudo rinkinys buvo aiškiai per mažas, „žvaigždės“ susisuko po dienos. Ir net tada ne toks ryškus kaip anksčiau. Bet visa tai iš ernizmo kategorijos. Taip, o ne šiuo atveju.
Pats festivalis tradiciškai buvo „puikus“ ir „geras“. Kino forumo, kuris truko iki gruodžio 16 dienos, programoje buvo parodyti 168 filmai iš 55 pasaulio šalių. Iš jų 26 yra pasaulinės premjeros. 13 tarptautinių premjerų, 76 premjeros Artimųjų Rytų regionui ir 33 premjeros Persijos įlankos regionui.
Pagrindinis konkursas tradiciškai vyko dviejuose skyriuose - arabų šalių kinematografijoje („The Muhr Arab Awards“) ir Azijos ir Afrikos šalių kine (The Muhr AsiaAfrica Awards). Šių metų kino forumo žiuri buvo reprezentatyvesnė nei ankstesnėse laidose. Pirmą kartą taip pat buvo įteikti Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) apdovanojimai už geriausią arabų istoriją ir trumpametražius filmus iš DIFF programos.
Buvusios SSRS šalims atstovavo 3 paveikslai, kurių kiekvienas dalyvavo konkurse. Filmų konkurse Azijoje ir Afrikoje vaidybinių filmų skyriuje jie parodė Kazachstano režisierės Zhanna Isabaeva paveikslą „Mano brangūs vaikai“ (rusų kasoje - „Oypyrmay arba mano brangūs vaikai“).
Azijoje ir Afrikoje vykusiame kino konkurse, dokumentinių filmų skyriuje, vyko dokumentinis ir poetinis tarp etninių konfliktų esmės, žmonių ir tautų padalijimo ribų apmąstymas, Harutyuno Khachatryano dokumentinis filmas „Pasienis“.
Dubajuje rasti ribą tarp „blogo“ ir „gero“ pasiūlė kirgizų režisierius Nurlanas Asanbekovas, kurio filmas „Praradimas“ („La Perdida“) dalyvavo trumpametražių filmų konkurse Azijoje ir Afrikoje.
Šiais metais mūsiškiams nepavyko pakartoti praėjusių metų sėkmės ir negavome jokių apdovanojimų iš buvusios SSRS. Tačiau, kaip sakoma, svarbiausia ne pergalė, o dalyvavimas.
Festivalio peržiūros vyko keturiose vietose - „Madinat“ arenoje, „Madinat Jumeirah“ Pirmojo grupės teatro salėje, „Dubai Media City“ amfiteatre ir „Cinestar“ kino komplekso salėse „Emiratų centras“. Praėjusiais metais buvo šešios vietos, tačiau tai buvo praeityje, prieškriziniais laikais.
Kambariai buvo pilni. Bilietus į daugelį pasirodymų teko gauti. Įdomiausia, kad žmonės vėl ėjo į tuos filmus, kurie kritikams nepatiko, o kritikai nepaisė paveikslų, kurie sulaužė pardavimo rekordus. Gal todėl, kad „Emyratų“ visuomenė vis dar neturi pakankamai patirties ruošiantis tokiems renginiams, o kinas pasirenka įkvėpimą ar sėkmę.
