SU JAUNUOSIOS EMIRATŲ DIREKTORIU Majid Al Ansari, kuris susprogdino arabų kinematografą savo debiutiniu triineliu ZINZANA („KLEET“), mes tik pasakėme, kad jis bus labai malonus.
Visų pirma, kurie filmai labiausiai paveikė jūsų kino skonį?
Majidas: Žinoma, Tarantino filmai su savo beprotiškais personažais ir gražiais dialogais. Filmai Bazas Lurmanas, režisavęs Romeo ir Džuljeta bei Moulin Rouge, Alfredas Hitchcockas ir Martinas Scorsese'as. Aš esu didelis azijietiškų filmų gerbėjas, visų pirma, Wong Kar-Wai iš Honkongo korėjiečių „Chang-Wook Park“, japonų kalba ir visi filmai, kuriuose galite semtis įkvėpimo. Juk kinas yra begalinė istorija.
Kiek laiko esate įsimylėjęs kiną?
Majidas: Nuo vaikystės. Būdamas paauglys, vairavau vaizdajuostes su lagaminais iš Kuveito, tada žiūrėjau NBC filmus po vieną, todėl nenuostabu, kad tai tapo mano profesija. 2008 m. Įstojau į „Image Nation“ - vieną iš pirmaujančių kino kūrėjų arabų pasaulyje, kur ieškojau ir atrinkau scenarijus. Taip susidūriau su „Zinzana“ scenarijumi - radau jį „Juodojo sąrašo“ svetainėje.
Kas jus patraukė į šio scenarijaus veikėjus?
Majidas: Pirmiausia pati istorija, jos siužetas. Žinoma, vidinis personažų konfliktas. Pagrindinė idėja, tai yra herojaus priklausomybė - šiuo atveju nuo alkoholio. Ir beprotiški personažai - viskas, ką aš myliu. Man taip pat patiko įtampa, nes filme visi personažai priešinasi vienas kitam. Buvau suintriguota.
Remiantis filmo siužetu, pagrindinį veikėją, vardu Talal, kameroje laiko policijos pareigūnas Dabanas. Pirmasis, norėdamas išgelbėti savo šeimą, yra priverstas įvykdyti visus išprotėjusio prižiūrėtojo lagaminus.
Filmas atrodo kaip trileris, bet jei pažvelgsite atidžiai, tai psichologinė drama su Vaudevilio elementais. Ar sutinkate?
Majidas: Taip, galima būtų pasakyti. Kalbama apie kovą su demonu. Ir kova čia yra pagrindinis žodis. Talalas kovoja su pagunda, nori pasikeisti vardan savo šeimos.
Įvykiai vyksta Emyratuose?
Majidas: Iš pradžių buvo manoma, kad taip: juk devintajame dešimtmetyje Emyratuose buvo daug Palestinos ir Kuveito policininkų. Bet kai pradėjome cenzūruoti, mums užsiminė, kad Emyratai neturėtų būti minimi. Todėl renginiai vyksta „kažkur Arabijoje ...“
Ar „Emyratų kinas“ yra griežta cenzūra?
Majidas: Valstybė, be abejo, padeda plėtoti emyratų kiną - pavyzdžiui, filmas „Zinzana“ buvo finansuojamas vyriausybės. Tačiau yra nemažai temų, apie kurias mūsų konservatyvi visuomenė dar nėra pasirengusi garsiai kalbėti. Mes jų neliečiame. Nematau prasmės „kovoti su sistema“ - daug teisingiau yra žengti į priekį mažais žingsneliais ir atidžiai atidaryti naują.
Koks jūsų asmeninis arabų indėlis į pasaulio kiną?
Majidas: Sukurkite gerą filmą. Ir padėti rinkai augti. Tokie filmai kaip „Zinzana“ į filmus atneša jaunesnę kartą. Šiandien „Neflix“ tinklo dėka jį galima žiūrėti bet kurioje pasaulio vietoje, dvidešimt skirtingų kalbų. Noriu, kad arabų filmai būtų žiūrimi tris, keturis, penkis kartus dažniau nei užsienio.
Ko tam reikia?
Majidas: Geras scenarijus. Turėdami tai savo rankose, galite daryti viską, ko norite.
Ar arabai turi ypatingų istorijų ir visam pasauliui svarbių temų?
Majidas: Emyratuose negalime kalbėti apie karą ir politines dramas - mes vis dar nepatenkame į šiuos procesus. Bet mes galime kurti komedijas apie savo gyvenimą ar istorinius filmus apie praeities įvykius.
Ar yra kokie nors konkretūs personažai?
Majidas: Nėra skirtumo tarp mūsų ir likusios žmonijos. Tie patys vyrai, tos pačios moterys. Mes turime savo ypatybes, tačiau globalių vidinių konfliktų požiūriu esame universalūs.
Kuris iš arabų režisierių šiandien pasižymėjo puikiausiai? Ar, jūsų manymu, yra vertų informacinių darbų?
Majidas: Išskirčiau dramą „Theeb“ Press Abu Novar, Saudo Arabijos filmą „Wadjda“, sukūrė Naifa Al Mansour, „Omar“ ir „Idol“, kurį sukūrė palestinietis Hani Abu Assad. Ir iš emyrato, žinoma, „Gyvenimo miestas“ Ali Mustafa. Rusams įprasta peržiūrėti daugybę tų pačių filmų, kurie užsieniečiams atrodo keistai.
Ar arabų pasaulis turi panašias tradicijas?
Majidas: Kinas mums yra naujas reiškinys. Mes tik bandome kurti šią pramonę. Kol nėra tradicijų, bet, tikiuosi, po dvidešimties metų jos atsiras.
Kalbėjosi Natalija Remmer
